Ar dirbtinis intelektas gali pakeisti psichoterapeutą?

Psichinės sveikatos srityje dirbtinio intelekto (DI) naudojimo tema tampa vis aktualesnė. Šiandien jau turime programėlių, kurios primena apie kvėpavimo pratimus, padeda sekti nuotaikų pokyčius, siūlo stebėti savo mintis ar net palaiko pokalbius pagal Kognityvinės Elgesio Terapijos (KET) principus. Kai kurios iš jų bando atpažinti žmogaus emocinę būseną ir padeda pacientams geriau suprasti savo elgesio modelius.

Tačiau čia iškyla svarbūs klausimai: ar DI gali pakeisti psichoterapeutą? Kodėl DI technologijos geriausiai veikia tik kartu su specialistu, o ne vietoje jo, ir kodėl psichoterapijos ateitis slypi ne technologijoje, o santykyje tarp dviejų žmonių?

Kad atsakymas būtų aiškus, svarbu pažvelgti tiek į realią DI naudą (kur jis jau naudojamas), tiek į galimas spragas, tiek į pavojus, ypač tada, kai žmonės bando patys susikurti „savo terapeutą“ su ChatGPT.

Kaip DI padeda psichikos sveikatos srityje remiantis naujausiais tyrimais

Smalsu stebėti, kaip DI keičia mūsų kasdienybę palengvindamas tiek kliento gyvenimą, tiek terapeuto darbą. Pagrindinės sritys, kuriose jis jau pasiteisino:

• Pagalbos prieinamumas DI leidžia pasiekti žmones, kurie dėl vietos, kainos ar stigmos nesikreiptų į specialistus, taip pat jis gali padėti sunkiu metu tarp sesijų, fiksuoti mintis, priminti apie įrankius, kuriuos jau išmoko taikyti.

• Greita emocinė parama ir psichoedukacija DI programėlės ir pokalbių robotai (sukurti specialistų) gali suteikti greitą emocinę paramą realiu laiku, taip pat padeda mokytis įveikos strategijų, siūlo psichoedukacijas apie psichologinius procesus.

• Ankstyvas sutrikimų atpažinimas DI naudojamas psichodiagnostikoje, kur analizuoja kalbą, balsą, veidą ar rašytinį tekstą, kad pastebėtų pirmuosius psichikos sutrikimų ženklus.

• Elgesio aktyvinimas ir įsitraukimas Kai kurie DI įrankiai taikomi kaip žaidybiniai elementai bei grįžtamasis ryšys, kurie padeda išlaikyti paciento motyvaciją, priminti apie veiklas, kurios pagerina savijautą, skatina vėl įsitraukti į socialinį gyvenimą ar malonias veiklas.

• Pagalba terapeutams DI gali analizuoti sesijas, įvertinti terapijos kokybę ir padeda gerinti specialistų kompetencijas.

• Progreso stebėjimas ir atkryčio prevencija DI pritaiko gydymą pagal individualius poreikius, stebi pokyčius realiuoju laiku, seka paciento pažangą, prognozuoja atkryčio riziką ir koreguoja planus.

Trumpai tariant, DI psichikos sveikatos srityje tampa tarsi papildomas resursas, tačiau… kas nutinka, kai žmogus pats susikuria „psichoterapeutą“ su ChatGPT?

Daugelis apie tai nekalba, bet šiandien žmonės dažnai susikuria ChatGPT personažą, duoda jam „terapeuto rolę“ ir bando konsultuotis.

Atrodo patogu, bet tai nėra patikima:

• DI gali pataikauti žmogui, o ne konfrontuoti ten, kur reikia Pavyzdžiui, žmogus sako: „Manau, kad visi mane ignoruoja, turbūt esu niekam nereikalinga.“

  Virtualus terapeutas gali su empatija atsakyti: „Suprantu, tai turi būti labai skausminga.“…ir patvirtinti žmogaus klaidingą mąstymą, nes negeba įvertinti kognityvinio iškraipymo. KET psichoterapeutas čia reaguotų kitaip.

• DI gali įtikinamai skleisti klaidingą informaciją - ChatGPT haliucinacijos Klientas: „Ką man daryti, jei jaučiuosi prastai?“ Virtualus terapeutas: „Tau padėtų X metodas, jį naudoja terapeutai visame pasaulyje." O tas metodas… neegzistuoja (arba yra moksliškai nepatikrintas). Žmogui tai atrodo profesionalu, o iš tikrųjų gali būti melas.

• Rizikų neįvertinimas Pavyzdžiui, žmogus sako: „Jau keletą savaičių neturiu jėgų, beveik nevalgau, noriu tiesiog išnykti.“ Virtualus terapeutas: gali nesuprasti užuominos į savižudybės riziką ir neužduoti reikiamų patikslinančių klausimų. Terapeutas tokius dalykus pastebi ir esant reikalui giliau tyrinėja galimą suicido riziką.

• Netinkami patarimai Pavyzdžiui, žmogus gali užduoti klausimą ir prašyti patarimo. Virtualus terapeutas: gali duoti bendrų patarimų, neįvertinus konteksto, nesupratus tikrojo trigerio (kurio pats žmogus dar neįsisąmonino).

• DI gali trukdyti kreiptis į specialistą Kai žmogus pripranta gauti „greitą pokalbį“, jam gali atrodyti, kad to pakanka. Tačiau ilgainiui žmogus gali atidėlioti kreiptis profesionalios pagalbos, o problemos gali tik gilėti. Vėliau žmogui reikės daugiau laiko ir pastangų problemoms išspręsti.

Moksliniai tyrimai akcentuoja, kad net patys specialistai treniruodami dirbtinį intelektą ir siekdami jį panaudoti psichikos sveikatoje vis dar susiduria su sunkumais ir dar tik ieško būdų kaip tai spręsti:

• Žmogiškojo ryšio stoka Terapija nėra tik metodų taikymas. Terapeutas pastebi kliento žvilgsnį, jo tylėjimą ar šyptelėjimą po ilgos pauzės. Nors DI gali atrodyti dėmesingas, jis neatkuria tikro santykio, kuris yra psichoterapijos pagrindas. Mokslininkai bando kurti vadinamąjį „skaitmeninį terapinį ryšį“, bet net jie pripažįsta, tai vis dar bandymas atkartoti tai, kas gimsta tik tarp dviejų žmonių.

• Privatumo ir duomenų saugumo grėsmės Psichikos sveikatos programėlės renka labai jautrią informaciją, bet ne visada užtikrina jos saugumą ar aiškiai paaiškina, kaip duomenys bus naudojami.

• Etiniai ir pasitikėjimo klausimai Kai kurie vartotojai gali pernelyg pasikliauti pokalbių robotais ir atitolti nuo tikros, gyvos pagalbos. Tai gali uždelsti rimtų psichikos sutrikimų atpažinimą. Taip pat, nėra aišku, kas prisiims atsakomybę, jei DI įrankis pateiks netinkamą ar net žalingą patarimą ir pakenks žmogui.

• Priklausomybės ir emocinio prisirišimo rizika Kai kurie žmonės pradeda pernelyg prisirišti prie DI įrankių, kas gali didinti vienišumo jausmą ar trukdyti kurti realius santykius. Mažėja žmogaus gebėjimas išbūti su savo emocijomis ir sunkumais pačiam.

Išvada: AI kaip partneris, o ne pakaitalas

Dirbtinis intelektas gali ženkliai prisidėti prie psichikos sveikatos puoselėjimo, tačiau realų ir tvarų pokytį duoda tik tie modeliai, kuriuose derinamos abi pusės: DI technologijos ir gyvas santykis. Taip pat svarbu naudoti patikimus DI įrankius, kurie yra sukurti ir prižiūrimi specialistų. Tad klausimas šiandien turbūt nėra ar naudoti DI, bet kaip naudoti, kad būtų efektyvu ir saugu.

Manau kad kaip ir visur, svarbi yra pusiausvyra tarp technologijų ir žmogiškumo, kai leidžiame dirbtiniam intelektui padėti mums, bet nepamirštame, kad gydo vis dėlto ne algoritmas, o gyvas ryšys.