Tikra ramybė prasideda nuo leidimo sau jausti

Emocijos niekada neateina šiaip sau. Jas visada sukelia mūsų mintys, nuostatos, išmokti modeliai ir vidiniai įsitikinimai, paprasčiau tariant mūsų interpretacija į įvykusią situaciją.

Mintis → emocija→ kūno reakcija → impulsas veikti

Toks paprastas ir kartu labai iškalbingas mechanizmas.

Kaip mūsų mintys sukelia emocijas (net jei atrodo, kad „tai ne nuo manęs priklauso“)

Paimkim visiems pažįstamą situaciją: Žmogus neatsako į žinutę. Ir štai trys skirtingi vidiniai scenarijai:

• Mintis: „Tikriausiai užimtas.“ Emocija: ramybė, neutrali būsena.

• Mintis: „Aš jam nerūpiu.“ Emocija: liūdesys arba nesaugumas.

• Mintis: „Jis mane ignoruoja specialiai.“ Emocija: pyktis, įtampa, nerimas.

Ta pati situacija. Trys visiškai skirtingi išgyvenimai. Emociją nulemia ne faktas, o tai, kaip mes sureaguojame. Ir mes kartais net nepastebime, kad turime „vidinį vertintoją“, kuris automatiškai aiškina pasaulį pagal senus (bet nebūtinai realybę atitinkančius) įsitikinimus.

Emocijos mums reikalingos tam, kad mus informuotų

Mes labai mėgstame emocijas skirstyti į geras ir blogas. Nors iš tiesų jos skirstosi tik į malonias ir nemalonias.

Pyktis nėra blogas.
Jis informuoja, kur peržengiamos tavo ribos.

Liūdesys nėra silpnumas.
Jis parodo, kas tau brangu.

Nerimas nėra priešas.
Jis signalizuoja, kur trūksta saugumo ar aiškumo bei mobilizuoja mus veikti.

Pavydas nėra gėda.
Jis atskleidžia tavo neišpildytus troškimus.

Emocijos yra tarsi vidiniai laiškai. Ir jeigu mes jų neskaitome, jie pradeda ateiti dažniau, garsiau ir intensyviau. Kiekviena emocija yra kvietimas. Į save. Į savo ribas. Į savo norus. Į savo tiesą. Ir kai tu leidi sau jausti, atsiranda vietos gyvenimui, giliam santykiui, lengvumui.

Kaip išbūti su emocija, užuot ją nustūmus?

1. Įvardink ją. Įvardinimas sumažina chaoso pojūtį ir tarsi leidžia emocijai būti (tai legalu). „Man liūdna.“ „Aš susierzinau.“ „Aš jaučiu nerimą.“

2. Pastebėk, kur emocija jaučiasi kūne. Ar ji spaudžia, veržia, duria, įtempia? Kūnas visada pasako tiksliau nei protas.

3. Paklausk „ką ji nori pasakyti?“ Kartais tereikia kelių sekundžių tylos, kad išgirstum atsakymą.

4. Suteik jai erdvės būti. Kai nesistengi emocijos keisti, ji ateina ir po kurio laiko nuslūgsta, kaip jūros banga, natūraliai.

Leisti sau išreikšti emocijas nėra silpnumas. Tai emocinis brandumas.

O dabar… sustok akimirkai.

Ką jauti šiuo momentu?

Jeigu kyla sunkumų įvardinti emociją, pažvelk į emocijų ratą ir leisk jam būti tavo žemėlapiu, kuris padės suprasti ką šią akimirką jauti.